Vasarinės vieną mėnesį trunkančios neapmokamos praktikos, privalomos pagal studijų programą, birželio pradžioje pradėjęs ieškoti mano jaunesnysis brolis atsidūrė akligatvyje: pasirodo, dauguma vietų stropiai išgraibstytos buvo prieš gerus keletą mėnesių. Faktas, kad jauni, aukštosiose mokyklose studijuojantys žmonės konkuruoja tarpusavyje, siekdami gauti pilno etato darbą, už kurį jiems būtų mokama lygiai nulis eurų, kai tas darbas net nėra kokioje nors Jungtinių Tautų atstovybėje, o eilinėje Lietuvos įmonėje ar viešojoje įstaigoje, švelniai tariant, pribloškia.
O kaip gi gražiai užsipildančios gyvenimo aprašymo eilutės ir neįkainojama praktinio darbo patirtis, kurios universitetas nesuteikia (nes kodėl turėtų suteikti)? Iš tikrųjų, netgi šie dažniausiai minimi neapmokamų praktikų „privalumai“ turi savų subtilybių. 2013 m. JAV buvo atliktas įdomus ir vertingas tyrimas: National Association of Colleges and Employers nustatė, kad atlikusiųjų neapmokamą praktiką absolventų įsidarbinimo iškart po studijų šansai buvo kone tokie patys kaip ir absolventų, kurie studijų metu išvis neatliko jokios praktikos (atitinkamai 37 proc. ir 35 proc.) Tuo tarpu atlikusiųjų apmokamą praktiką absolventų įsidarbinimo rodiklis buvo gerokai įspūdingesnis – 63 proc.
Panašios studijos iniciatyva lietuviškame ekonominiame klimate būtų nepaprastai sveikintina: rezultatai gali ir skirtis. Faktas, kad jaunimo nedarbas Lietuvoje išlieka pakankamai aukštas (š. m. gegužės mėnesį užfiksuotas 16,1 proc.), o vienintele išeitimi įveikti užburtą ratą „darbui reikia patirties, bet norint patirties reikia darbo“, rodos, tampa neapmokamos praktikos. Tik ar teikti tokius pasiūlymus žmonėms, kurių darbas, įgūdžiai bei kompetencijos kurs ekonominį pagrindą ateityje, nėra šiek tiek keista?
Neatlygintinų praktikų kultūra vienose šalyse gali būti draudžiama įstatymų, kitose – klestėti. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje pelno siekiančios organizacijos privalo praktikantams mokėti bent jau minimalaus dydžio atlyginimą. Tuo tarpu Lietuvoje, pripažinkime, nelabai kas ir įsivaizduoja iš ko ir kodėl praktikantams reikėtų mokėti jei ne atlyginimą, tai bent jau padorią stipendiją. Beje, neseniai papildytas Užimtumo rėmimo įstatymas įvedė vadinamąją savanorišką praktiką, t. y. norint praktikuotis legaliai ir tvarkingai, užtenka sudaryti dvišalę sutartį, kuriai nebereikia trečiojo asmens (aukštosios mokyklos) tarpininkavimo. Taigi, dirbti neatlygintinai tampa dar paprasčiau.
Rimtų argumentų, kodėl neapmokamų praktikų kultūros turėtų nelikti, yra ne vienas ir ne du. Štai keli svarbiausi iš jų:
1) Praktikantas savo darbu kuria pridėtinę vertę įmonei ar organizacijai (priešingu atveju praktika yra niekinė), todėl jam turi būti deramai atlyginta. Nustatytas darbo valandas dirbantys praktikantai rašo ataskaitas bei rengia dokumentus, koordinuoja projektus ir organizuoja renginius, analizuoja, siūlo savo idėjas, maketuoja naują leidinį, kuria vizualus ir t. t. Paprastai jie atlieka tokias pačias užduotis, už kurias samdomas darbuotojas gauna fiksuotą atlyginimą.
2) Neapmokamų praktikų klestėjimas didina nedarbą, ypač jaunimo. Kam samdyti etatinį darbuotoją, jeigu tuos pačius darbus gali atlikti papildomų eilučių CV besivaikantys, vienas po kito besikeičiantys praktikantai? Tai viena iš priežasčių, kodėl aukštųjų mokyklų absolventams nėra lengva įsitvirtinti darbo rinkoje. O iš tikrųjų, investuoti į tokį darbuotoją įmonei ilgesniuoju laikotarpiu atsipirktų daug labiau, negu kas keletą mėnesių priiminėti naujus „žalius“ praktikantus.
3) Neapmokamos praktikos didina socialinę atskirtį. Susiklosto tokios situacijos, kai praktikas prestižinėse organizacijose atlieka ne gabiausi, daugiausia pridėtinės vertės savo smegenimis galintys suteikti jauni žmonės, o tie, kurie sau gali leisti dirbti už dyką, paprastai turintys pasiturinčios šeimos užnugarį.
Svarbu suprasti, jog neapmokamų praktikų kultūra išliks tol, kol tam egzistuos poreikis, t. y. kol žmonės ir toliau sutiks užmegzti iš esmės vienpusius darbinius santykius. Ar tikrai reikalinga skatinti jaunimą dirbti už dyką ir ugdyti varganų kelių šimtų eurų atlyginimu besidžiaugiančio žmogaus, kuriam pumpuojama „čia Lietuva, čia turi džiaugtis, kad nors KAŽKĄ gauni“, mentalitetą?
Čia juk esti ir švietimo spragų: ar tikrai gerai suprantame, kas yra darbuotojo teisės, orumas, ar tikslingai perduodame šias žinias kitiems? Esu beveik tikra, kad išmokus šias svarbias pamokas ir efektyviai jas komunikuojant ugdymo procesuose būtų galima išvengti daug skaudžių nusivylimų, tiesiogiai lemiančių vadinamąjį „protų nutekėjimą“ svetur.
Pabaigai, jeigu būčiau darbdaviu, skaitydama absolvento gyvenimo aprašymą žavėčiausi jo studijų pasiekimais, aktyvia visuomenine veikla studentų organizacijose ir kitur, išpublikuotais straipsniais, net sezoniniu darbu užsienio šalyje, o ne neapmokama praktika prestižinėje organizacijoje. Nes tokiu atveju tiesiog galvočiau, kad tas žmogus kažkur buvo pametęs savo savivertę ir orumą.
Marija Sajekaitė
Geri tekstai tolimesniam domėjimuisi tema:
1. Daiva Repečkaitė „Nuo neapmokamų praktikų kultūros kenčia visi“
2. Rugilė Audenienė „Nauja darbo rinkos mada: praktika dangstomas nemokamas darbas“
3. Rachel Burger „Why Your Unpaid Internship Makes You Less Employable“
4. Matt Rosza „Hillary Clinton, unpaid internships, and the culture of exploiting young workers“
5. Laura Franta-Abdalla „The 6 Best Arguments for Why Unpaid Internships Make Absolutely No Sense“
