|
2015-01-20
Jeigu ne valdžia – bedarbystės seniai nebūtų!Lietuva labai maža šalis, todėl reikia milžiniškų valdžios pastangų, kad Lietuvoje egzistuotų bedarbystė. Norite įrodymų? Prašom! Pradėkime nuo darželių. Jau daug metų diskutuojama apie demografinę katastrofą, kuri tikrai ištiks mūsų tautą, jeigu nedidės gimstamumas. Kaip galima tikėtis, kad jaunos šeimos planuos vaikučius, jei vietos daželiuose yra aukso vertės ir net ne visiems. Absurdas, kuriam nereikia komentarų. Jauni tėvai negali užtikrintai planuoti savo karjeros, nes situacija su darželiais neaiški. Mokyklose yra įvestas profiliavimas, kuris seniai varo iš proto tėvus, vaikus bei mokytojus, bet tik ne tuos, kurie tą „PROFILIAVIMĄ“ sugalvojo. Dažnai mokyklose padedu jauniems žmonėms pasirinkti specialybę ir išvada viena: vaikai priversti daryti tai gerokai per anksti. Mokytojai pritaria tai nuomonei ir kai paklausiu, kodėl jie garsiai nešaukia apie „profiliavimo“ problemą. Atsakymo sulaukiu tokio, kad ministerijoje dirbančių vaikai jau „prašokę“ tą problemą ir ten dirbantys valdininkai nelabai jaučia gyvenimo pulsą. Priverstinai nukreipti mokiniai 10 klasėje, užauga ir tampa studentais. 30% abiturientų jau būna pakeitę savo nuomonę, kur nori studijuoti, bet vistiek privalo rinktis studijas pagal „profiliavimą“, nes 10 klasėje padarytas sprendimas neleidžia studijuoti, ten kur norėtų. Jaunimą aukštosios mokyklos pasitinka išskėstomis rankomis ir papudruotais specialybių pavadinimais. Pavyzdžiui, biologija, kuri yra nelabai kam įdomi, tapo biotechnologija – viena populiariausių specialybių. Universitetai suka savo bizniuką, o jaunimą toliau bando paruošti bedarbio ateičiai. Gerai, kad jauni žmonės smalsūs ir inovatyvūs, tad bando patys daug ką išmokti. Tuo pačiu metu valdininkai nesnaudžia ir sugalvoja daug programų: kaip mažinti nedarbą, kaip mažinti ilgalaikių bedarbių skaičių, kaip padėtu pasikeisti specialybę ir t.t. Tam yra skiriama 100 milijonų, kuriuos jie patys ir išsidalina, nes tas programas reikia sugalvoti, administruoti ir protingai paskirstyti finansavimą. Išvada – jei valdžia atsiknistų nuo mokinių ir neverstų jų „profiliuotis“ ankstyvoje jaunystėje, jei universitetai nemeluotų apie pačių sugalvotas patrauklias specialybes – tai Lietuvoje būtų rojus. Lietuvos darbo rinka yra labai lanksti – poreikis, tiek išsilavinusiems darbuotojams, tiek nekvalifikuotams, yra milžiniškas. Darbo yra visiems!!! |
Naudinga informacija:
|
Jauni tėvai nesusimąsto, kai leidžia vaikus į mokyklą nuo septynerių metų (tą pačią klaidą padariau du kartus). Vaikiukas pradeda mokytis būdamas septynerių metų ir baigia mokyklą būdamas devyniolikos, o labai dažnai beveik dvidešimties. Įdomu tai, kad mokyklos suole sėdi žmonės galintys pirkti alkoholį ir cigaretes, rūkyti ir vartoti alkoholį, gimdyti vaikus, tuoktis, t.y. viską, ką daro suaugę žmonės. Bet jie vis dar sėdi kaip vaikiukai mokyklos suole ir tėvams ant sprando. Mūsų laikais mokyklą baigdavo su pilnametyste.
Prieš keletą metų Zuokas pasiūlė darželių problemą išspręsti (bent laikinai) tokiu būdu: į pustuštes tais metais mokyklas leisti ir septynmečius, ir šešiamečius. Tai kokie riksmai! Negalima šešerių metų vaikų leisti į mokyklas! O man, dviejų pilnamečių vaikų mamai, sprendimas buvo logiškas.
Žodžiu - vis tiek visiems neįtiksi...
